Kiek bičių rūšių Lietuvoje galėtų žiemoti be žmogaus pagalbos, ištverti -30 °C šaltį ir efektyviai apdulkinti vietinius augalus, prie kurių prisitaikė per tūkstantmečius? Atsakymas: viena. Tamsioji Europos bitė (Apis mellifera mellifera) yra seniausias naminių bičių porūšis mūsų žemyne, ir ji sparčiai nyksta.
Kas yra tamsioji Europos bitė?
Tamsioji Europos bitė (Apis mellifera mellifera) – tai seniausias vakarinių medunešių bičių porūšis. Centrinė ir Šiaurės Europa, įskaitant Lietuvą, istoriškai priklauso Apis mellifera mellifera porūšio natūraliam arealui. Lietuvoje šios vietinės bitės gyveno tūkstančius metų, puikiai prisitaikiusios prie šalto klimato, ilgų žiemų ir trumpų, bet intensyvių vasarų.
Šios bitės atpažįstamos iš tamsesnio, beveik juodo kūnelio spalvos. Jos yra stambesnės, ilgaplaukės ir labai gerai prisitaikiusios prie šiaurės Europos klimato sąlygų.
Kodėl vietinės bitės nyksta?
Per pastaruosius kelis dešimtmečius Apis mellifera mellifera Europoje ir Lietuvoje patyrė dramatišką populiacijos sumažėjimą. Europos bičių apsaugos asociacijos SICAMM duomenimis, grynosios populiacijos išliko tik keliose izoliuotose Europos vietose. Pagrindinės priežastys:
- Vietinių bičių populiacijos kryžminimasis ir mišrinimasis su įvežtomis svetimkraštėmis bičių rūšimis. Bitininkai dažnai įsiveža Carnica ar Buckfast motinėles dėl jų švelnesio būdo ar didesnio produktyvumo. Maišantis su tomis rūšimis, grynųjų populiacija mažėja.
- Intensyvus žemės ūkis. Pesticidai, monokultūros ir natūralių buveinių naikinimas mažina visų bičių populiacijas, bet vietinės rūšys kenčia ypač, nes joms reikia natūralių, neliestų teritorijų.
- Varoatozė ir ligos. Varroa destructor erkė paveikia visas naminių bičių rūšis, bet mažesnės, izoliuotos populiacijos yra pažeidžiamesnės.
- Nepakankamas dėmesys apsaugai. Ilgą laiką šiai rūšiai nebuvo skiriama pakankamai dėmesio nei Lietuvos, nei Europos mastu. Tik pastaraisiais metais situacija pradeda keistis.
Kuo tamsiosios bitės ypatingos?
Apis mellifera mellifera turi keletą savybių, kurios daro jas neįkainojamomis šiaurės Europos bitininkystei:
| Savybė | Kodėl tai svarbu |
| Atsparumas šalčiui | Gali žiemoti ilgiau, kompaktiškas lizdas, mažesnės medaus sąnaudos žiemojimui. |
| Prisitaikymas prie vietinės floros | Per tūkstančius metų prisitaikė prie Lietuvos augalijos, efektyviau apdulkina vietinius augalus. |
| Genetinė įvairovė | Turi savitą genų fondą, kuris gali būti gyvybiškai svarbus prisitaikant prie klimato kaitos. |
| Atsparumas ligoms | Kai kurios populiacijos rodo didesnį atsparumą Varroa erkei nei importuotos bitės. |
Grimutų bitynas ir vietinių bičių apsauga
Mūsų šeima bitininkauja Dzūkijoje, šalia Čepkelių gamtinio rezervato, jau daugiau nei 70 metų. Šioje atokioje vietovėje Apis mellifera mellifera populiacija išliko sąlyginai gryna, nes teritorija natūraliai izoliuota nuo intensyvios bitininkystės regionų. Unikali ekosistema, išskirtinė gamtinė aplinka ir minimalus žmogaus veiklos poveikis sudaro palankias sąlygas vietinių tamsiųjų bičių populiacijai klestėti.
Mūsų bityne laikomos vietinės tamsiosios bitės, ir mes sąmoningai renkamės nekeisti jų kitomis rūšimis. Tai reiškia, kad mūsų bičių produktai yra sunešti tamsiųjų bičių, kurios šiuose miškuose gyveno šimtmečiais. Perkant mūsų medų, jūs prisidedate prie vietinės bičių populiacijos išsaugojimo.
Drevinė bitininkystė: sena tradicija, gyva Dzūkijoje
Vietinės tamsiosios bitės ir drevinė bitininkystė Lietuvoje turi gilias šaknis. Drevinė bitininkystė (kai bitės laikomos medžių drevėse) buvo paplitusi Dzūkijoje iki XIX amžiaus pabaigos. Ši tradicija yra glaudžiai susijusi su Apis mellifera mellifera, kuri natūraliai apsigyvendavo senų medžių drevėse.
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba fiksuoja, kad Dzūkijoje dar galima rasti istorinių drevių liekanų. Nors archajinė drevinė bitininkystė gyvavo šimtmečius, tačiau iki šių dienų drevių išliko nedaug. Čepkelių raisto pakrašty, netoliese Musteikos kaimelio augančiuose pušynuose dar galima aptikti šio seno amato reliktų.
Musteikos kaime įkurtas vienintelis Lietuvoje drevinės bitininkystės muziejus, už 5 kilometrų nuo jo įrengtas drevinės bitininkystės pažintinis takas, kuriuo einant galima pamatyti šimtmečiais savo amžių skaičiuojančias draves.
Iš vienos drevės paprastai gaunama 2–3 kg medaus, dalis korių paliekama bitėms. Medus iš dravių ypatingas tuo, kad jo sudėtyje yra bičių duonelės, pikio, vaško ir tikro iš Čepkelių apylinkių laukinių bičių sunešto medaus.
Kaip galite prisidėti prie vietinių bičių apsaugos?
Kiekvienas gali padėti išsaugoti šią vertingą populiaciją:
- Rinkitės medų iš bitynų, kurie laiko vietines bičių rūšis – taip palaikote genetinę įvairovę.
- Sodinkite vietiniams apdulkintojams palankius augalus savo sode ar balkone.
- Atsisakykite pesticidų savo sklype – net nedideli kiekiai kenkia bitėms.
- Palaikykite organizacijas, kurios dirba bičių apsaugos srityje (pvz., asociacija “Lietuvos tamsioji bitė”, Lietuvos bitininkų asociacija).
- Pasidalinkite žinia – daugelis žmonių nežino, kad Lietuvoje yra sava, nykstanti bičių rūšis.
Dažnai užduodami klausimai (DUK)
Klausimas: Kuo tamsiosios bitės skiriasi nuo kitų porūšių?
Apis mellifera mellifera yra tamsesnės spalvos, stambesnės ir ilgaplaukės. Jos geriau prisitaikiusios prie šalto klimato, žiemoja ekonomiškiau ir efektyviau apdulkina Lietuvos vietinius augalus.
Klausimas: Ar tamsiosios bitės agresyvios?
Jos gali būti gynybingesnės nei kai kurios importuotos porūšės (pvz., Carnica), bet patyrę bitininkai tai lengvai valdo. Jų „charakteris” yra prisitaikymo prie atšiaurių sąlygų dalis.